Mano laiškas Tau

Laišką noriu pradėti rašyti nuo klausimo „Kada aš būnu laiminga?“ Ir atsakau – laiminga aš būnu, kai gegužį nusninga sodai , kai kiekvieną mažą vaiką matau laimingą, kai šalia yra geri žmonės, kurie padeda man, kai mano sesių ir brolių veiduose spindi šypsena ir mes galime būti kartu.

 Turiu svajonių ir tikslų, tikiu, kad gražiausia mano gyvenimo diena bus rytoj. Per savo trumpą gyvenimą patyriau daug skausmo, netekčių, išgyvenimų, bet kartu buvo ir džiaugsmo, sėkmės, šviesos akimirkų.

Likimas man lėmė augti didelėje šeimoje. Negaliu patikėti, kad galėjau netekti savo brangiausių žmonių – tėvų, kad užaugsiu be mamos lopšinių, sektų pasakų, megztų kojinių, be jų šilumos, meilės, apkabinimų. Kokie tėvai bebuvo, aš juos mylėjau.

Atvykus į vaikų globos namus graudžiai verkė mano širdelė, bet tų ašarų niekam nerodžiau, paslėpiau jas giliai, giliai, užrakinau su keliomis spynomis. Buvo sunku. Bet laikui bėgant pripratau prie naujų namų, prie mane ir mano seses bei brolius globojančių žmonių, jų gerumo, rūpestingumo.

Nėra čia taip blogai, kaip kitiems atrodo. Daug kas priklauso nuo paties savęs. Nenoriu iš čia niekur išeiti, čia mano namai, didelė šeima, sesės, broliai, meilė, šiluma, supratimas, ištiesta pagalbos ranka. Mumis rūpinasi. Buvome nuo to atpratę – tėvai nesirūpino mumis daug metų – neturėjome ko valgyti, neidavome į mokyklą, buvo šalta. Gyvenimas pasikeitė: čia jauku, gražu ir linksma. Atsirado noras mokytis, naujų galimybių kažko pasiekti, tačiau skaudina vienas vienintelis dalykas – uždėtas antspaudas – aš iš vaikų namų. Žmonės visiškai mūsų nepažįstantys ir apie mus nieko nežinantys mus vadina vagimis, veltėdžiais, nusikaltėliais, laikraščiai ir televizija apie vaikų namus daugiausia rodo tik blogus dalykus. Kodėl? Kodėl aš Tau atrodau kitokia, kodėl apie mane taip galvoji? Pažiūrėk į mano akis, išgirsk mano širdį ir pamatyk – aš - kaip ir Tu. Noriu džiaugtis ir pykti, mokytis ir tingėti, juoktis ir liūdėti, šėlti ir pabūti viena, daryti klaidas ir iš jų mokytis.

Esu laiminga, nes turiu namus, šeimą, draugus, viltį ir tikėjimą, kad gausiu Tavo atsakymą į šį laišką – šviesių vaikystės įspūdžių, galimybę išmokti juoktis, džiaugtis kiekviena akimirka, negalvoti apie sunkumus, kaip gyvensiu uždariusi šių namų duris, noriu būti svarbi ir reikalinga, kad galėčiau išmokti sunkiausias gyvenimo pamokas.

.............Aš..........